1Asafo psalmė.
Dieve, tautos užpuolė tavo paveldą,
suteršė tavo Šventyklą,
ir pavertė Jeruzalę griuvėsiais.
2Tavo tarnų lavonus jie paliko suplėšyti paukščiams,
tavo ištikimųjų kūnus – sudraskyti žemės žvėrims.
3Jeruzalėje jų kraujas liejosi kaip vanduo,
ir nebuvo kam jų palaidoti.
4Mes tapome pasityčiojimu savo kaimynams,
esame niekinami ir išjuokiami iš visų pusių.
5Kiek ilgai, VIEŠPATIE? Nejau amžinai tu pyksi?
Nejau tavo pavydulingas pyktis degs lyg ugnis?
6Išliek savo pyktį ant tautų, kurios tavęs nepripažįsta,
ir ant karalysčių, kurios tavo vardo nesišaukia.
7Juk jos išžudė Jokūbo palikuonis
ir nuniokojo jų kraštą.
8Nebausk mūsų už mūsų protėvių kaltes;
teskuba tavo gailestingumas mūsų pasitikti,
nes mes apimti nevilties.
9Padėk mums, Dieve, ir gelbėk mus
dėl savo vardo garbės!
Išgelbėk mus ir atleisk mūsų nuodėmes
dėl savo vardo!
10Kodėl gi tautos turėtų sakyti: „Kurgi tas jų Dievas?“
Mums matant tepatiria tautos,
kad tu atkeršiji už savo tarnų kraujo praliejimą.
11Tepasiekia tave belaisvių vaitojimas;
išlaisvink pasmerktuosius mirti,
kaip dera tavo didžiai galybei.
12Viešpatie, atmokėk mūsų kaimynams septyneriopai
už visus tau mestus įžeidimus!
13Tada mes, tavo tauta, tavo ganyklos kaimenė,
amžinai tau dėkosime,
per kartų kartas skelbsime tavo šlovę.
